Pasaulinės ūkio krizės sąlygomis, kai didžiosios šalys iš lėto atsigauna, o Lietuva jau beveik pasiekė dugną, dažnam pamąstančiam mokesčių mokėtojui kyla klausimas, kaip atgaivinti Lietuvos verslo sektorių, sustiprinti jo gebėjimą kurti naujas darbo vietas ar bent įtikinti išlaikyti esančias.
Atrodo, kad šalia įmonių gebėjimo kurti ir taikyti savo veiklos, produkcijos ar paslaugų naujoves, vis svarbiau tampa joms bendradarbiauti ir turėti patikimų verslo partnerių. Finansinių, materialių, žinių ar gebėjimų investicijų niekad nėra tokiomis sąlygomis "per daug", ypač, vien išlikti siekiančiam smulkiam verslui. Pasitikėjimo vertų partnerių pagalba tokių resursų galima rasti žymiai lengviau. Tą lemia verslo partnerystės ir dalykinių pasitikėjimo ryšių teikiamos galimybės, kurių pagrindinė yra galimybė partneriams laisvai keistis svarbia verslo sprendimams informacija, atrasti ir pritraukti išskirtinės svarbos gebėjimus ar žinias turinčių specialistų.
Tai puikiai suvokdamos, Europos Sąjungos centrinės institucijos, ypač Europos Komisija, jau ne vieną dešimtmetį investuoja ES mokesčių mokėtojų pinigus į partnerysčių tinklų plėtrą. Skatinamas bendradarbiavimo tinklų radimasis ne tik šalyse naujokėse, bet ir tarp atskirų ES šalių bei regionų verslo sektorių. Įvairūs bendradarbiavimo renginiai, leidiniai bei interneto svetainės ar vartai pradėjo veikti ir Lietuvoje, dar gerokai iki formalios narystės ES. Pavyzdžiui, Lietuvos inovacijų centras (www.lic.lt) teikia partnerystės galimybių informaciją visiems norintiems verslo sprendėjams jau nuo 1997 metų, o šiuo metu plėtoja dar ir specializuotus interneto vartus www.paramaverslui.eu , kuriuose apstu informacijos apie galimybes surasti verslo partnerius visoje ES.
Taip bandoma ES šalių verslo sprendėjams perteikti paprastą, praktišką idėją: pirma, inovacijomis grįstas verslas yra daug konkurencingesnis ir gyvybingesnis už įprastą, kuriame konkuruojama kąštais. Antra, inovuoti (kurti organizacines, technologijų ar rinkodaros naujoves), realizuoti inovacijas daug paprasčiau bendradarbiaujant su kitomis įmonėmis ir specializuojant savo veiklą tarptautiniame partnerių tinkle. Taip inovacijų grąža žymiai padidėja vien dėl to, kad dėl specializacijos galima sumažinti daugybę įprastinių verslo sąnaudų, atsirandančių veikiant pavieniui. Buvimas didesnėje partnerių tinklo kuriamos vertės grandinėje suteikia galimybę nuolat investuoti į itin specializuotas, praktiškai lengviau realizuojamas inovacijas.
Lietuvoje nepaprastai trūksta bet kokių partneriškų santykių, išskyrus paslaugų ar technologijų pirkimą-pardavimą. Ilgalaikio bendradarbiavimo, pasitikėjimo ir abipusės naudos atvejai itin reti ir menkai viešumoje žinomi, nepaisant to, kad apie ketvirtį visų įmonių yra taikančios ir kuriančios inovacijas, o jų apyvarta sudaro daugiau nei pusę visų privačių įmonių apyvartos (LR Ūkio ministerijos duomenys, 2007). Platesnis ir intensyvesnis bendradarbiavimas Lietuvos privačiame sektoriuje ir su partneriais užsienyje pagyvintų ir sustiprintų šalies ekonomiką.
Kodėl gi valstybės institucijų bandymai skatinti partnerystę vis dar nesukelia norimo poveikio? Pirmiausia, pastebi įtakingas britų savaitraštis „The Economist“, būna įvairių bendradarbiavimo formų, kurios tinka skirtingiems verslo poreikiams skirtingu jo raidos metu. Priimantiems verslo sprendimus svarbu pakankamai gerai išmanyti, kokia bendradarbiavimo forma jiems šiuo metu yra naudingiausia, nepaisant valstybės bandymų skatinti bet kokį, kuo platesnį bendradarbiavimą.
Bet kurio atveju, pabrėžia „The Economist“, abipusiai naudingi, ilgoje laiko perspektyvoje tvarūs ir veiksmingi partnerystės tinklai tokiais tampa dėl profesionalių idėjų, bendravimo ryšių ir susitarimų tarpininkavimo specialistų - pasitikėjimo arba socialinio kapitalo brokerių. Tokie partnerių "klijavimo" į vieną veikiančią, lanksčią visumą specialistai sugeba derinti skirtingus partnerių interesus, tarpusavio konkurenciją, įkvepiančią bendros veiklos viziją ir vienas kito skirtumų, kaip abipusės naudos šaltinio, supratimą.
Valstybė šiuo metu nėra pajėgi atlikti tokio vaidmens bet kuriame lygyje, netgi viešo ir privataus sektorių bendradarbiavimo atveju. Kyla klausimas, ar ji iš viso turėtų atlikti šią funkciją. Privačių ar viešų šios srities specialistų, turinčių verslininkus įtikinančią reputaciją, taip pat dar nematyti. Šis trūkumas yra vienas iš svarbiausių Lietuvos kvalifikuotų specialistų darbo rinkoje.
Šį trūkumą galima iš dalies jau dabar kompensuoti apgalvotai investuojant lėšas į vietoje ir užsienyje studijuojantį ar ir dirbantį analogišką darbą, jaunimą. Bet kuriuo atveju, efektyvios ilgalaikę naudą teikiančios partnerystės kūrimas Lietuvos privataus verslo sektoriuje ir už jo ribų pareikalaus iš mūsų verslininkų žymiai daugiau drąsos ir pasitikėjimo kitais (partneriais, darbuotojais), nei ligi šiol.
A.Davidavičius, inovacijos.lt |
