Būtų galima ne taip dramatiškai ar, kiti pasakytų, literatūriškai pavadinti šį straipsnelį. Tačiau tenka pasakyti paprastą tiesą į aptakių postringavimų nuvarginto skaitytojo akis: jei siūlai kam nors darbą, tai teks darbuotoją mylėti. Mylėti, nes gąsdinimu, protinimu ir papirkinėjimu geresnio, nei konkurentų darbo jis ar ji neatliks, netobulės, ilgiau įmonėje neliks. Mat ilgam laikui sėkmingas verslas, be retkarčiais pasitaikančios sėkmės, be tinkamos idėjos ar valios ją įgyvendinti, be protingo investavimo, dar protingesnio veiklos organizavimo ar racionalios vadybos turi turėti ir pakankamą žmogišką trauką tiek dirbantiesiems, tiek to verslo produkcijos ar paslaugų vartotojams. Tokios traukos niekas negali sukurti be meilės samdomiems ir aptarnaujamiems žmonėms, jų įvairovei, skirtingumui, be pagarbos nesibaigiančioms žmonių galimybėms suprasti, sukurti ir atrasti ką nors naują. Būtent motyvuoti, lojalūs, žingeidūs ir darbštūs žmonės galiausiai yra verslo išlikimo ir plėtros šaltinis-- ne investuotojo godulys, specialisto išmanymas ar vadybininko patirtis.

Žinoma,toks požiūris daug kam iš Lietuvos verslo sprendėjų gali pasirodyti visiškai naivus ar juokingas. Ne vien tik Lietuvos Laisvosios Rinkos Institutas (LLRI) laikosi jau prieš eilę dešimtmečių itin įtakingo liberalaus Vakarų ekonomisto Miltono Friedmano įvardintų įtarimų ir nuvertinimų vadinamosios "socialinės verslo atsakomybės" (SVA)atžvilgiu. Friedmanas manė,  kad idėja, esą verslininkai turi domėtis darbuotojais ir klientais kaip žmonėmis, o ne vien kaip produkcijos vartotojais ar veiklos įrankiais, ištekliais yra nereikalinga ir net ekonomiškai žalinga. Bet kokias SVA veiklas, projektus ir idėjas šis iki šiol įtakingas autorius laikė nereikalingomis, verslą komplikuojančiomis išlaidomis, prieštaraujančioms pagrindinei jo užduočiai: kurti pelną(ir daugiau nieko). Verslas tai neva ne "labdara", kurią turėtų užsiimti pavieniai asmenys pagal savo išgales. Dėka šio Friedmano įtvirtinto požiūrio ypač anglosaksų šalyse iki šiol atrodo, kad bet kokią bendrą socialinę atsakomybę turi turėti, be pačių piliečių, tik valstybės institucijos ar nevyriausybinės organizacijos -- ir tikrai neverslas.

Ironiška, tačiau dar pirmųjų kapitalizmo teorijų tėvas Adamas Smitas 18 a.pabaigos Anglijoje formulavo ne vien klasikines laisvosios rinkos kapitalizmo idėjas, bet ir tos laisvos rinkos moralinio reguliavimo reikalavimus. Pagal Smithą, jokia verslo veikla negali būti ribojama vien teisiškai ar formuluojama vien iš privataus intereso pozicijų --ji kartu turėtų būti reguliuojama ir bendrų visuomenei moralinių bei socialinių normų, t.y. bendrų nuostatų, kas yra gerai, o kas blogai. Kitais žodžiais, kiekvieno verslininko veikla neišvengiamai vertinama trejopai: a) su veikla ar/ir jos rezultatais susiduriančios visuomenės požiūriu (veiklos teisingumo, priimtinumo, bendros naudos), b) valstybės ar teisiniu požiūriu (veiklos formalaus teisėtumo, atitikimo teisės normoms), c) paties verslininko privataus intereso (ilgalaikės ir trumpalaikės naudos rodikliais). Įdomu,kad tiek Adamas Smithas, tiek dabartiniai neliberalūs ekonomistai, matantys liberalios ekonomikos trūkumus kad ir šiuolaikinės pasaulio finansų krizės atveju, pabrėžia, jog visiškai racionalu bet kuriam verslininkui ar juolab investuotojui siekti ne trumpalaikių, o ilgalaikių rezultatų, t.y. verslo tvarumo: ypač investuotojams besirūpinant jų investicijų įvairinimu ir tvarumu, tampa svarbi verslo aplinkos -- visuomenės, gyventojų grupių, nevyriausybinių organizacijų pritarianti nuomonė ir palaikymas verslo veiklai. Trumpai tariant,etiškas, socialiai priimtinas verslininko elgesys pagal Smithą yra ilgalaikio bendro pelno užtikrinimas. Tad Adomą Smithą galime laikytine tik laisvosios rinkos kapitalizmo, bet ir kapitalistinio verslo socialinės atsakomybės kaip būtinos sąlygos jam plėtotis ir išlikti tėvu.

Deja,dabartinė pasaulio ūkio krizė rodo ką kitą. Bet kokio dydžio įmonių pertvarkymas ir darbo vietų mažinimas kelia, švelniai tariant,didžiules socialines problemas ištisoms visuomenėms, ar tai būtų JAV, ar Britanija, ar Lietuva. Kitais žodžiais, finansų verslas pasirodė besąs išskirtinai neatsakingas socialiniu požiuriu, nors ir legalus bei teikiantis išskirtinio dydžio kasmetinius pelnus investuotojams. Netgi šiaip Miltono Friedmano požiūrius atstovaujantis įtakingas britų savaitraštis The Economist teigia, kad darbuotojų lojalumas ir produktyvumas menksta daugumoje restruktūrizuojamų verslų Vakaruose, o prasiskolinusių bankams namų ūkių narių santykiai tampa kaip reta įtempti ir nepatvarūs: pvz. JAV gatvėse daugėja pabėgusių iš tokių irstančių šeimų paauglių.

Netgi Lietuvos gyventojų akimis žiūrint "socialistinėje" Prancūzijoje, kur klesti profesinės sąjungos, o streikai yra kasdienybė, smarkiai didėja nusižudžiusių dėl restruktūrizacijos darbuotojų skaičius, pažymi Economist. Kartu tiek JAV, tiek ES didėja bendras nusivylimas darbo pasiūla ir sąlygomis. Šiuo požiuriu Lietuvoje jau ir iki krizės bendras darbo keliamas psichologinis stresas, ypač vidutinės grandies vadovams bei darbuotojoms moterims (kurioms, kaip taisyklė, dar tenka ir namų bei vaikų auginimo pareigos), yra vienas didžiausių ES (apie 70 proc. visų dirbančiųjų jaučia tokį ilgalaikį stresą 2007 Eurostat duomenimis). Savižudybių statistikos Lietuvoje, ypač vyrų, net ir minėti neverta.

Šalia labiausiai matomų, krizės padiktuotų tokio nepasitenkinimo ir asmeninių tragedijų priežasčių (restruktūrizacija visuomet neišvengiamai reiškia etatų mažinimą), Economist nurodo ir subtilesnes, psichologines: dauguma įmonių siunčia prieštaringus signalus savo darbuotojams vadovų elgesiu ir kalbomis. Viena vertus, norima produktyvių, darbščių ir lojalių, motyvuotų darbuotojų, kita vertus, pagrindinė motyvavimo priemonė lieka arba griežta, mechanizuota įvairomis kompiuterinėmis sistemomis produktyvumo apskaita pramaišiui su didesnio atlygio "kai viskas pagerės" pažadais, tuo pat metu neprisiimant atsakomybės išlaikyti darbo vietas. Žmonės, vertindami įsidarbinimą ir bent kiek stabilias pajamas krizės metu niekaip nesupranta, dėl ko jie turėtų ištikro stengtis ar save "aukoti" darbovietei, kuri gali bet kada, dėl bendro taupymo, užtrenkti jiems duris, rašo Economist.

Tad verslo įmonėms, ir ypač Lietuvoje, teks ne vien investuoti į "papildomas motyvavimo priemones" ar vien kliautis paprastu faktu, kad "mes tiesiog siūlome darbą", kai aplinkui darbų stinga. Darbuotojų produktyvumas, jų asmens galimybių ir gebėjimų, saviugdos investavimasį atliekamą darbą nepadidės, jei samdomi darbuotojai nejus rimtos, prasmingos paskatos iš investuotojų ir vadovų pusės, nesijaus vertinami kaip dar daug savo galimybių neatskleidę žmonės. Sukurti tokį darbo santykių klimatą verslo įmonėse neužteks vienkartinių ar net keleto "emocinio intelekto" ar "komandinio darbo" seminarų, siūlomų populiarių verslo konsultantų. Meile žmonėms grįsto verslo teks mokytis pirmiausia patiems, kritiškai įvertinant visą ligšiolinę savo patirtį ir nuolat mokantis iš savo ir kitų klaidų -- kaip perteikti samdomam darbuotojui, kad jam verta stengtis dėl verslo užduočių kaip bendro, ne vien jam pačiam, bet netgi ir ištisoms visuomenės grupėms svarbaus reikalo?

Economist pažymi, kad investuotojams ir vadovams nieko nekeičiant savo požiūryjeį socialinę atsakomybę, arba, paprasčiau tariant, meilę žmonėms, nuo kurių darbo ar vartojimo priklauso pats verslas, vien dėl senstančių ES ir Amerikos visuomenių (mažėjančio gimstamumo) ir neišvengiamai mažėsiančios darbo pasiūlos tiesiog teks žmones pamilti. Tiek darbingus, tiek nuo darbingų priklausančius nedarbingus. Tad geriauvisais atžvilgiais pradėti mylėti be tokios prievartos, nes ir šiaip verta: nereikia būti psichologu ar tikinčiuoju, kad žinotum, kad pasitikėjimas gimdo pasitikėjimą, pagarba pagarbą, darbštumas darbštumą-- o to ir reikia bet kokiai krizei įveikti.

Algis Davidavičius, www.lic.lt